ArtVilnius`22 spalio 7-9 d

Gerai žinomi Lietuvos menininkai: Mantas Bžeskas, Tadas Gutauskas, Audrius Gražys, Vilmantas Marcinkevičius  kūrybinio kelio pradžioje, daug  projektų įgyvendino kartu. Grupės, pasivadinusios  „Be šešėlių“   parodas  1999 metais vainikavo solidus jų kūrybinę  platformą pristatantis katalogas. Jame Nijolė Adomonytė rašė: „pavadinimas ,,Be šešėlių‘‘ – nėra nei priežastis, nei tikslas. Jis tinka bendrai parodos impresijai ir joje aptiktų prasmių apyskaitai.“ Menininkus tąsyk siejo naujų, neįprastų tuo metu raiškos formų paieška. M.Bžeskas,  medžio raižinį perkėlė ant drobės, sugalvojo  kaip išplėsti tradicinio atspaudo formatus, V.Marcinkevičius - drąsiai (be šešėlių) tapyboje  naudojo ryškų,  rašalinį  ultramariną.  Audrius Gražys paskendo abstrakčių, minimalistinių tapybinių erdvių paieškose. T.Gutauskas  tiek tapyboje, tiek skulptūroje ieškojo archajiškų ženklų, bei dekoratyvios jų raiškos. Menininkus tądien vienijo ne tik  giminingi  meninės formos ieškojimai, bet ir jų  jaunatviškas noras keisti nusistovėjusias meno tradicijas, atviras, neretai provokuojantis pasirenkamų temų ratas .

Šiandien, kiekvienas suradęs savo kūrybinį kelią, grįžta su nauja patirtimi ir vėl siekia suvienyti jėgas bendruose projektuose, prisiminti nepamirštamas buvusio starto akimirkas, kai jie tampriai bendradarbiaudami su Vokietijos ambasada, buvo tapę tarsi pirmaisiais atgimstančios Lietuvos kultūros ambasadoriais. Stilinga menininkų grupės  nuotrauka prieš ir po  dvidešimt penkių metų, tai tarsi naujo kūrybinio starto pradžia, rengiantis bendriems projektams.  Suburti šiuos menininkus draugėn man kilo idėja, rengiantis dalyvauti Berlyno meno mugėje. Kažin ar šiandien jiems svarbu ryškinti grupę vienijančią bendrą stilistinę platformą, kiekvienas iš šių menininkų jau gana aiškiai yra apsibrėžęs savo tolimesnius kūrybinius siekius. Tačiau, būti vienoje ekspozicinėje erdvėje , kaip parodė pirmoji grupinė paroda ArtVilnius`22 mugėje, jiems gera. Tarpusavyje lengvai susikalba tapybos, grafikos ir skulptūros formos. Kaip man pasirodė, bendroje ekspozicijoje, atsirado tarsi „sveikas“ noras  tarpusavyje pasivaržyti. Nustebino T.Gutausko šamoto  skulptūros, prasiveržusios plastikos bei spalvų vitališkumu. M. Bžesko didelių formatų  darbai, kur  grafika  jungiama su naujomis technologijomis,  prisiartinus prie paveikslo ir nuskaičius mikroschemą,  tarsi atsiveria dar vienas paveikslo kvėpavimas. Džiugino subtilūs ir išraiškingi Audriaus Gražio ir Vilmanto Marcinkevičiaus tapybiniai ieškojimai. Taigi, ateityje  lauksime ir tikėsimės  naujų kūrybinių grupės pasirodymų.      

Dailėtyrininkė Algė Gylienė