Arvydas Baltrūnas, "Amžini siužetai: meilė, gundymai, mirtis ..." 2022 kovo 10- balandžio 30

„Arvydas Baltrūnas gimė 1957 metais Vilniuje. 1981 – 1987 metais studijavo Vilniaus dailės akademijoje  tapybos specialybę. Jo mokytojais buvo tapytojai Vladas  Karatajus, Jonas Čeponis, Kostas Dereškevičius. 1997-2016 metais Baltrūnas dėstė  Vilniaus vaikų ir jaunimo dailės mokykloje, nuo  2000 m. dirba Nacionalinėje M.K.Čiurlionio menų mokykloje. Lietuvos dailininkų sąjungos narys nuo 1992 metų. Įkūrė grupę „Ė“ ir yra jos narys nuo 1994 metų. Yra gavęs aukščiausio laipsnio valstybines stipendijas 2001 ir 2008 metais. Tapytojas surengė apie 30 asmeninių parodų, dalyvavo virš 100 bendrų parodų ir plenerų Lietuvoje ir užsienyje.

Beveik tris dešimtmečius puoselėjantis ekspresionistinę tapybos raišką, A. Baltrūnas į pasaulį žvelgia pirmiausia vertybiniu aspektu. Šioje parodoje eksponuojami natiurmortai ir sakralinio žanro kūriniai, sukurti 1989 -2017 metais, atskleidžiantys dailininko kelią tarp realybės ir mito (sakralinės) idėjų. Tapybos priemonėmis sintetindamas ir abstrahuodamas realybę tapytojas nepaliaujamai  ieško plastinių tikrovės  ir dvasinio pasaulio prasminių sąlyčio taškų. Nuolat naikindamas ribas tarp abstrakcijos ir realybės peizažo, natiurmorto, figūrinės kompozicijas žanruose, ieško ir meninės kalbos pokyčių. Visai kūrybai būdinga ne tik modernistiniai bet ir avangardistinės postmodernizmo, fluxus idėjos, realizuotos įvairiuose hepeningų, plenerų festivaliuose ir parodose. Molbertinėje tapyboje Baltrūnas koncentruojasi į šviesą ir kolorito dermes, kurios keitėsi nuo subtiliai blankių sidabriškų tonų iki aštrių kontrastų, o formų santūriai statiška plastika virto dinamiškai kontroversiškomis kompozicijomis. A. Baltrūno kūrybos amplitudė nepaliaujamai švytravo priešpriešas, kurios tarsi kelio diagramos ženklino ieškojimų kontrastus ir inspiravo nuolatinę kaitą. Šios dinamiškos idėjos reiškė dailininko nuostatą vengti pasikartojimų. Dailininkas yra sakęs, kad tapyti vien abstrakcijas jam atsibosta, tad jis nuolat ieško priešingų kelių.  Ankstyviesiems natiurmortams ir peizažams būdinga  autentiška, subtilių spalvinių struktūrų išraišką, savitas formos, kompozicinių formų suvokimas ir faktūriškumas ir subtili šviesa. Jo tapybai būdinga laisvas, nesuvaržytas ir spontaniškas potėpis, įvairus ir jautrus spalvinis interpretavimas:  spalvų skalė pulsuoja nuo grynų, atvirų iki subtiliausių niuansuočių. Nuolat gvildenantis matomo – nematomo pasaulio aspektus, be natūros diktato kaip tapybinio suvokimo kampus  natiurmortuose itin vykusiai užčiuopia  minimalistiškos  raiškos būdus  monochrominiu koloritu ir santūria kompozicijos ritmika. Tapytojas geba poetiškai užčiuopti transcendentinio pasaulio aspektus.  Natiurmortų su žirklėmis, su cukrine, žiedu – tai variacijos kasdienybės temomis, kur pasaulis dėliojamas, sluoksniuojamas meistriškai ir ilgesingai- kaip praėjusio laiko nostalgija ir ne neišnaudotos galimybės.  Devinto dešimtmečio pabaigoje atradęs Bibliją su įamžintomis universaliomis tiesomis, sukrečiančiomis dramomis ir vertybėmis A. Baltrūnas lieka ištikimas šiai idėjai ir parodoje eksponuoja Apaštalų, Apreiškimo, Bėgimo į Egiptą ir kt. temas. Toks pasaulio suvokimas per moralės prizmę įvairiapusiškas ir kankinantis. Tačiau būtent jis atskleidžia nesustabarėjusį žvilgsnį, jautrumą pasauliui. O natūrali baimė kartotis ir abejonės dėl atradimų turi gerųjų pusių. A. Baltrūno tapyba yra kintanti, įvairi ir  turi  erdvės dar  neišnaudotų  atradimų galimybėms.“

Dailėtyrininkė  Nijolė Nevčesauskienė