Loreta Zdanavičienė, "Siuvinėtos istorijos" 2023 birželio 12- liepos 12 d.
„Loretos Zdanavičienės tapyboje itin svarbi asmeniška jos erdvė. Susikurtas savitas pasaulis primena dienoraščius su pastabomis paraštėse. Tai lyg šnabždesiai, sklindantys trumpais tapybiniais pasakojimais, sudėliotais iš gamtoje rastų augalų ir jų pavidalų, patalpintų skirtingose stilizuotose plotmėse. Šie vaizduotės dialogai nuolat kinta. Uždaroje erdvėje jungiasi minimalistiniai gėlių žiedų, trapių pumpurų, linkstančių augalų, džiovintų žolynų stiebų, augalų sėklų, uogų motyvai ir sąlygiški, stilizuoti tapybos dialogai. Šioje asmeniškos erdvės plotmėje mezgasi ir lėtai slenkančio laiko, tylos dialogai, primenantys ir Rytų dailės filosofines tradicijas.
Tapyboje daugiausia akcentuojami gamtos motyvai. Dėmesys augmenijos subtilumui, išskirtinumui perteiktas skirtingų transformuotų pavidalų kontūrais. Paveiksluose jungiasi augmenijos fragmentai ir stilizuoto kontūro plotmės, formuojančios rėmą, žymintį ribą tarp dabarties ir praeities. Gėlėtos pievos plotai realistiškai, detaliai fiksuoja chaotiškumą, styrančių, gulančių, šliaužiančių, plaukiančių, byrančių, plevenančių, šiurenančių netvarių formų specifinę netvarką bei ritmingumą. Gebėjimas surasti skirtingus vaizdo kodus labiausiai pasireiškia per detalės ir stilizuotų, apibendrintų elementų jungtis“.
Nijolė Nevčesauskienė
„Augalai, gėlės ir raštuoti audiniai yra turbūt labiausi mėgstami Loretos kūrybos motyvai. Tad nenuostabu, kad ji renkasi tapyti ant gėlėmis ir geometriniais raštais siuvinėtų rankdarbių, kuriuos randa, gauna dovanų. Kiekvienas išsiuvinėtas audeklas – užtiesalas, staltiesė, servetėlė, pagalvės užvalkalas – yra dailiai, kruopščiai, su didžiule atida ir pagarba aptapomas, išsaugant bei išryškinant senosios tekstilės grožį. Neretai formuojant paveikslo pagrindą autentiškos medžiagų atraižėlės yra durstomos, taip sustiprinant paveldo svarbos įspūdį“.
Rita Mikučionytė