Audronė Petrašiūnaitė "Pastelės ir grafika". 2021 02 22- 04 22 d.
Pažinau Audronę dar studijų metais, visi žavėjomės jos tapybos skaidrumu, srūvančiais bonariškais potėpiais, savitu jos kūrybiniu braižu. Ši, iš menininkės vidinio pasaulio plaukianti tapybos maniera tąsyk  sulaukdavo nemenkos  dėstytojų kritikos. Reikšmingų socialinių temų ignoravimas, hedonistinis spalvingo mirgančio pasaulio fiksavimas, susitelkiant ties srūvančios šviesos refleksija, intymių, dvasinių žmogaus vidinių išgyvenimų analizė, tylus beveiksmis susimąstymas - tai savybės, kurios nelabai buvo pageidaujamos dėstytojo Vlado Karatajaus, siūlyta susikoncentruoti ties kasdiene realistine žmogaus tikrove.
Šiandien daug kam gali atrodyti keista, klausantis  tokių autorės prisiminimų, kad ir netolima praeitis greitai paskęsta užmarštin. Audronė nepasidavė. Matyt užgrūdino liga, nuo trijų metų sukausčiusi kojas. Daug sirgo, mokyklos metais tūnodavo ištisas dienas namuose viena, gvildeno matematikos užduotis, tačiau sugebėjo aplenkti savo bendramokslius ir mokyklą užbaigti gerais pažymiais. Nepasidavė ir tuomet, kai nusprendus studijuoti tapybą, susidūrė su itin dideliu giminių pasipriešinimu, mat, nedideliame Kybartų miestelyje tokie pomėgiai buvo sunkiai suprantami. Atvykusi į Vilnių vos pateko į studijas, nes buvo suabejota ne jos gebėjimais, bet fiziniu pasirengimu.
1991 m. įkūrę „Lango“ galeriją Vilniuje, jau pirmosiose parodose žavėjomės Audronės darbais. Jie dvelkė naujumu, modernumu, šviesa, laisve, ir, kaip mums atrodė, vadavosi iš tamsios lietuviškos koloristinės mokyklos standartų. 1992 m. eksponavome Audronės tapybos darbų parodą Ašmenos gatvėje įsikūrusioje galerijoje, pardavinėjome draugams, meno mylėtojams ir plūstantiems į šalį užsieniečiams. Laikėme ją savo galerijos autore.
Persikėlę į Kauną ir įkūrę ,,Lango“ galerijos filialą, Architektų namų salėje 1993 m. surengėme pirmą didelę Audronės kūrinių parodą, kurioje šalia tapybos buvo eksponuojami jos tekstilės darbai. To periodo A. Petrašiūnaitės tapybos darbai priskiriami lietuvių  tapybos aukso fondui, šiandien jais didžiuojasi žymiausios Lietuvos kolekcijos. Sugrįžusi gyventi ir dirbti į Kauną, A. Petrašiūnaitė savo kūrybinę erdvę atranda kuklioje Višakio Rūdos troboje, kur jos naujos drobės tarsi nebyliai kalbasi su čia pat kabančiais mamos siuviniais. Mamos pomėgis Audronės kūryboje transformuojasi į modernias, raudoname bei  juodame  fone  siuvinėtas  tapiserijas, kurios nuo šiol tampa išraiškingais jos tapybos bei grafikos darbų palydovais. 1997 m. „Kauno lango“ galerijoje surengtoje A.Petrašiūnaitės tapybos ir tekstilės darbų  parodoje Alfonsas Vilpišauskas kritikavo šiuos Audronės,  kaip jis sakė, pasoginius audinius ir siūlė juos  eliminuoti iš ekspozicijos. Tačiau Audronė  tokia -  ji visada drąsiai eksperimentavo. Neseniai pakalbinusi ją sužinojau, kad tik dabar ji jaučiasi išsivadavusi nuo pašalinių kritikos. “Pagaliau man nesvarbu kas ką sako, kas apie mane ką galvoja, ką noriu, tą ir darau‘’,- kalbėjo Vyriausybinės kultūros ir meno premijos laureatė.
2009 m. prasidėjus ArtVilnius šiuolaikinio meno mugei, pirmiausia norėjome pristatyti A. Petrašiūnaitės kūrybą, tačiau, anot Ramintos Jurėnaitės, ši ekspozicija nebuvo sėkminga. Audronės drobės kartu su Henriko Čerapo kūryba tikrai nederėjo. Tačiau 2012 m., pristatyta „Kauno lango“ galerijos, tapytoja Audronė Petrašiūnaitė buvo išrinkta geriausia metų menininke. Dar kartą su Audronės darbais meno mugėje dalyvavome 2014 m., eksponavome tapybos darbų ciklą „Nykstantys“, nagrinėjantį klimato kaitos problemas. Jau beveik trisdešimt metų esame kartu, lydėjome jos tapybą į Baroti galeriją Klaipėdoje (2013 m.), eksponavome  darbus  Vilniuje Akademijos galerijoje (2013 m. „Atminties paveikslai‘‘), Dailininkų sąjungos galerijoje pristatėme grafiką (2014 m.).
Šioje virtualioje parodoje siūlome prisiminti A. Petrašiūnaitės pasteles, atkeliaujančias iš ankstyvojo jos kūrybos laikotarpio, saugomas galerijoje, ir grafiką, šiandien atskleidžiančią vis naujus dailininkės kūrybinių gebėjimų klodus: puikų piešinio valdymą, linijos pagalba sugebėjimą perteikti ne tik išorinio veiksmo, bet ir vidinės minties dinamiką. Panirti į jos unikalų poetišką pasaulį, siekiantį sugrįžti arčiau gamtos, kuri nugludina visa, kas nereikalinga ir atidengia paprastos buities išmintį.
 
Organizuotos parodos:
1992m. – Galerija „ Langas“,  Vilnius
1993m. – Meno galerija „ Kauno langas“
1995m. – meno galerija „ Kauno langas“
1997m. – Meno galerija „ Kauno langas“
1999m. – Meno galerija „ Kauno langas“
2009m. - Šiuolaikinio meno mugė ArtVilnius`09
2012m. - Šiuolaikinio meno mugė ArtVilnius`12
2014m. - Šiuolaikinio meno mugė ArtVilnius`14
Straipsniai:
Naujoji Romuva 2012 Nr 3, "Tarp katinų, gagų ir žydinčių amarilių", Algė Gylienė kalbina Audronę Petrašiūnaitę.
Dailėtyrininkė Algė Gylienė