Igoris Piekuras 1935-2006, "Amžinasis pavasaris", 2021 05 10-31 d.

Taip, plačioji visuomenė jį daugiau žino kaip peizažistą. Paskutiniaisiais metais jis tapė tik gamtą, liejo akvareles. Siekė, kad nebūtų jokios civilizacijos - vien gamta. Tiesa, jis per daug neaiškindavo, ką ir kodėl daro, ko nori iš gamtos. Yra sakęs, kad jos nereikia išnaudoti - tereikia gėrėtis, mėgautis, pagal rusišką žodį „sozercat“. Tapydamas, matyt, turėjo savo uždavinių. Yra sakęs, kad jam svarbu, kaip virpa oras. Panašūs klausimai domino ir impresionistus”, - pasakojo sūnus Gediminas. Šiandien, Igorio Piekuro tapybinis palikimas grįžta įvairiais pavidalais: kaip unikalūs sovietmečio ženklai, tylus pasipriešinimas suvaržymų bei draudimų kaustomam laikmečiui, nebylūs gyvenimo prasmės apmąstymai ar šeimyninio gyvenimo kronika. Pakviesta dviejų Igorio Piekuro sūnų – tapytojo Marijaus Piekuro ir skulptoriaus Gedimino Piekuro, netikėtai atsidūriau Vilniaus priemiestyje, kur kruopščiai saugomi šeimyninio menininkų dueto Marijos Teresės Rožanskaitės ir Igorio Piekuro darbai, nustebau, kad jų tiek daug, tarsi prašosi atskiro muziejaus. Akivaizdu, kad tais laikais menininkai kūrė sau ir parodoms, diena iš dienos gludindami techniką, ieškodami savitų raiškos būdų ir retai galvojo apie paveikslų pardavimą. Gal todėl, toks gausus kūrybinis I. Piekuro ir M. T. Rožanskaitės palikimas mus pasiekė iki šių dienų. Kaip liudija sūnūs, tėvai buvo ,,prapuolę“ menuose, kiekvieną dieną tapydavo, kūryba okupuodavo jų mintis ir laiką, neretai atimdami jį iš augančių vaikų. Taip diena po dienos, teptuko pagalba, drobėse buvo rašoma gyvenimo knyga, jautriai reaguojama į kasdienio gyvenimo įvykius. Paveikslų siužetai tapo charakteringais praeito laiko ženklais, kiekvienai tyrėjų ar meno mylėtojų kartai atskleidžiantys vis naujas patirtis, moderniais tapybiniais sprendimais pralenkiantys laiką ir neretai tampantys dailėtyrininkams netikėtais meniniais atradimais. Kaip teigia sūnus Marijus, šiandien tėvų palikimas vis labiau aktualizuojamas, naujai leidžiami albumai, monografijos, laukia parodinės kelionės po Baltijos šalis. Dėkoju sūnums, leidusiems nedidelę I.Piekuro kūrybos dalelę eksponuoti galerijoje “Kauno langas“. Tai paskutinio kūrybinio dvidešimtmečio I. Piekuro peizažai, kurie daugelio jo gerbėjų mintyse iškyla, kaip autoriaus tapybinės savasties ženklai. Juose maištinga, dramatiška I. Piekuro jaunystės peizažų dvasia tarsi atslūgsta. Gal tai atokvėpis po sunkių nepriklausomybės kovų, paskutiniame praeito amžiaus dešimtmetyje? Tapytojo I. Piekuro kūrybinės brandos kulminacijoje - mirgantis mėnesienos takas, iš paveikslo į paveikslą keliaujantis tas pats pavasarėjančios gamtos motyvas, belapės gamtos žaluma skaidrėjančio dangaus fone, plikų medžių kamienų ritmas, kuriuose tarsi įtemtose stygose girdėti tylūs, ataidintys Čiurlionio muzikos garsai, pranašaujantys amžinąjį pavasarį. „Stovi paveiksluose medžiai, tarytum žmonės, didžiąją gyvybės prasmę supratę“, – rašė apie kolegą Vincas Kisarauskas.
Dailėtyrininkė Algė Gylienė