Spygliukai, 2019, drobė, akrilas, 40x30 cm rėmas 59x49 cm

„Šiuolaikinio meno įvairovėje vis labiau įsigali virtualios formos, priemonės ir įspūdžiai, vaizdo atkūrimo technologijos ir skaitmeninio redagavimo programos. Tačiau klasikinei raiškai ir priemonėms ištikima kūryba, skirta intymaus interjero puošybai, išsaugojo nedidelį, bet ištikimą gerbėjų būrį. Tokia yra Indros Grušaitės tapyba, žėrinti spalvomis, kvepianti dažais ir ornamentuotų rėmų laku.

Dailininkė sąmoningai gręžiasi į senąsias epochas, Renesanso ir Manierizmo paveldą, čia rasdama ne tiek temas, kiek požiūrio į tikrovę perspektyvą. XIX a. dailės istorijoje tokiu keliu ėjo vokiečių Nazarėnai, anglų Prerafaelitai, ieškodami galimybės pabėgti nuo realybės. Indros Grušaitės tapybos žanrai taip pat klasikiniai – portretai, natiurmortai, peizažai, neretai įgaunantys vienas kito bruožų. Postmodernizmo iškovotos laisvės leidžia dailininkei tai, ko nedrįso prieš pusantro šimto metų kūrę jos pirmtakai – jos meninė kalba artima „fantasy“ žanrui, kūriniuose gausu prasminių paradoksų ir ironijos. Jos paveikslai žadina smalsumą, skatina leistis į magišką kelionę po keistame laike sustingusią erdvę, kupiną muziejų salėse įkalintų šedevrų prisiminimų.

Nesvarbu, ar jos paveikslų herojai turi antrininkus šiapus paveikslo rėmo – konkretūs bruožai idealizuojami, vaizdinys modeliuojamas pasitelkiant praėjusių epochų detales, papildant tviskančią prabangą keistais, fantastiškais padarais, tarytum atkeliavusiais iš viduramžiškų pavyzdžių knygų.

Dailininkės paveikslai teatriški, kostiuminiai, juose gausu butaforijos ir rekvizito, skatinančio galvoti apie „tikrumo“ ir „dirbtinumo“ ryšį. Efektingoje šviesoje išryškėja figūros, gyvūnai, daiktai, kurių prasmių įdomu ieškoti savo patirtyje ar simbolių žodynuose. Kurdama „muziejinę“ tapybą, Indra Grušaitė vilioja žiūrovą į paslaptingą labirintą, kuriame jis gali sutikti patį save, prisidengusį slepiamos savo tapatybės kauke.“