kategorijos
Vytautas Eigirdas 1957-2012
KORIDA. Tarp spalvos ir formos
"Ši frazė galėtų tapti Vytauto Eigirdo kūrybos moto. Galėtų, jei tapytojui, be formalių kompozicijos aspektų, nerūpėtų paveikslų turinys. Dailininkas skiria daug dėmesio portretui bei natiurmortui, tačiau didžiąją kūrinių dalį sudaro biblinės-mitologinės kompozicijos. V. Eigirdas deklaruoja nestereotipinę Šventraščio traktuotę, radikalią plastiškai, lygiaverčiais kompoziciniais elementais prisodrintą manierą. O simbolinė, teksto interpretacija atveria duris individualaus pasaulio pažinimui.
Norėdamas įtikinamiau išreikšti mintį, V. Eigirdas deformuoja modeliuojamą pasaulį, meta iššūkį tradiciniams dailės kanonams. Jei Lietuvos kontekste tradiciją suvoktume kaip ekspresionistinių tendencijų pasireiškimą įvairiuose stiliuose, tuomet būtų paprasčiau įvertinti V. Eigirdo tapybos santykį su jomis, minėtų tendencijų poveikį bei poreikį jomis pasinaudoti kuriant.
Šią V. Eigirdas pradeda semiabstrakcija savotiškomis kraštovaizdžio struktūros studijomis. 9-ojo dešimtmečio kūriniuose akivaizdus siekimas išlaisvinti spalvą ir formą iš standartinės „pakuotės" - nykaus kolorito, žemės spalvų paletės, monotoniškos stilizacijos. Individualaus braižo paieškas V. Eigirdas grindžia schema, kurioje nelieka vietos taip ekspresionistų vertinamai gesto tapybai, šiurkščiam ir sausam pastoziškumui. Praktiškai besiužetėje dailėje jis atranda būsimų brandos periodo kūrinių pagrindą - griežtą lokalų spalvių dėmių išdėstymą; lesiruotes, racionalų dažo faktūros bei drobės tekstūros naudojimą ir svarbiausia susieja tai su tapybos technika. Tapyba ant spalvoto grunto, dažo klojimas voleliu, reljefinių ir lygių, blizgančių ir matinių plotų kaita - tai tik kelios priemones plataus jo išraiškos diapazono. Logiškai jomis manipuliuojant, vengiant beatodairiško spontaniškumo, idejiškai nepa gristo eto, atrandamas kolorito ir dekoratyvios plokštumos vienis. Taip turinys prilyginamas formai.
Nuo 10 -ojo dešimtmečio pradžios jau galime kalbėti apie tikslingai kuriamą mitą ir jam parenkamą adekvačią išraišką.
Mitologija. V. Eigirdas, bene vienintelis tapytojas Lietuvoje, religinėms krikščionybės tezėms suteikė aštrią išraišką. Atmesdamas paplitusį, banalų, reportažinį biblinių temų atpasakojimą, jis interpretuoja Senojo Testamento pranašysčių fragmentus, asociacijas sukelusius sakinius. Kitaip tariant, kuria tapybinį mitą, paremtą nekonvencionaliu požiūriu į kanoninius dalykus. Todėl nieko nuostabaus jog vaizdiniuose apstu šiurpių, mistika persunktų scenų, siurrealistinių žmones ir demonus jungiančių konstrukcijų, simbolių. Nepaisant tapybinių pokyčių, „gėrio ir blogio", „šviesos ir tamsos” santykis paveiksluose išlieka pastovus iki pat naujausių darbų. Gundančios, gašliomis pozomis išsiplaiksčiusios nuogalės tikri nuodėmių indai, ugnimi ir kalaviju besitaškantys personažai, raguotos, kruvinos unifikuotos dvasios būtybės - visa verda viename tvėrimo katile. Eziekelio pranašystės, Šv. Jono evangelijos apreiškimas ir kitos sodrios daugiaplanės temos tampa pastoviu, neišsenkančiu kūrybos šaltiniu. Nepamirškime, jog metaforomis ir alegorijomis nusagstyti bibliniai tekstai yra sudėtingi patys savaime. Kiekvienam jie kalba kitu dialektu. Todėl dailininkas nesivargina dešifravimu, tiesiog suvokta informaciją atskleidžia per koloristiką ir formą.”
Menotyrininkas Ignas Kazakevičius
Daugiau autoriaus darbų