Galerija

Alono Štelmano tapyboje naktis dažnai tampa ne peizažu, o vidine būsena, – erdve, kurioje tikrovė persipina su nerealia nuojauta. Paveiksle Naktis parke I menininkas kuria lakonišką, tačiau emociškai įtaigų vaizdinį, paremtą kontrastingų spalvinių laukų ir ekspresyvaus potėpio dialogu. Tamsi, pastoziškai tapyta plokštuma čia sugeria aplinką, o ryškūs violetiniai ir rožiniai akcentai išnyra tarsi ženklai ar nuojautos, formuojantys minimalistinį, beveik simbolinį pasakojimą. Štelmano kūrybai būdinga ribinė būsena tarp realybės ir vaizduotės, kur kasdieniškos formos transformuojasi į nerealius, archetipinius ženklus. Naktis parke I, – tai ne konkretus parkas, o nakties teritorija, kurioje šviesa tampa trapia orientyro galimybe, o erdvė – introspektyviu, melancholišku reginiu. Menininko ekspresyvus potėpis, sodrus koloritas ir sąmoningai supaprastinta forma kuria įtampą tarp naivumo ir egzistencinės tylos. Tai būdinga A. Štelmano tapybos braižui.