Jūratė Mykolaitytė. "Tapyba". 2021 08 19-09 27

Tapyba graži kaip pasaulio pabaiga... Jos paroda tampa įsimintinu įvykiu. Kodėl? Priežastis ta, jog šiuolaikinėje lietuvių tapyboje Jūratės Mykolaitytės kūryba stovi tarsi nuošalyje nuo tradicinių ar naujų judėjimų meno judėjimų ar madų. Nūdienos Lietuvos dailės kontekste šios autorės tapyba akivaizdžiai skiriasi – ji stovi nuošalyje nuo koloristinės lietuvių tapybos tradicijos, nors jos dėstytojai Vilniaus dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija), kurį dailininkė baigė 1978 metais, buvo Jonas Švažas, Vincentas Gečas – šios mokyklos atstovai. Mykolaitytei „nepakeliui“ ir su dabartinės abstrakčiosios tapybos puoselėtojais (pvz., D. Kasčiūnaite, R. Katiliūte). „Nepritampa“ jos tapyba ir prie savo amžininkų, kurie aštuntajame dešimtmetyje pasuko pasaulio deheroizavimo linkme (M. Skudutis, R. Filistovičius, B. Gražys, R. Sližys). O juo labiau jos kūrybos nesusiesi su naujojo meno pirmeiviais, kurie „po tapybos“ imasi perfomansų, instaliacijų, videomeno ar konceptualiosios raiškos. Taigi J. Mykolaitytės kūryba šiuolaikinėje lietuvių tapyboje analogų tarsi ir neturi. Ji, kaip ir tapytojas Š. Sauka, yra „miesto kultūros vaikas“, užaugęs ir susiformavęs intelektualios inteligentijos terpėje. Gal todėl dailininkės paveiksluose toks tvirtas literatūrinis „pamušalas“, taip svarbūs kūrinių pavadinimai, neretai atsirandantys pirmiau nei paveikslo eskizas (o ir eskizas dažnai yra verbalizuojamas). Literatūra, kuri lietuviškosios tapybos kontekste buvo ir yra suvokiama kaip viena didžiausių blogybių, J. Mykolaitytės kūryboje prilygsta atpažinimo džiaugsmui. Tiesa, atpažįstame ne tik realius motyvus, bet ir savo vizijas, sapnus, regėjimus, svajones… Nepaprastai erdvi J. Mykolaitytės meninė vaizduotė žiūrovams teikia ne tik estetinį malonumą, bet ir erdvės apmąstymas. Būdama atidi vizionierė, savo kūryboje ji sąmoningai pasitelkianti fikcinį pasakojimą. Neatsitiktinai didelį dėmesį menininkė teikia kūrinių pavadinimams (dažniausiai labai lakoniškiems), kurie yra savotiška nuoroda, padedanti žiūrovams pasinerti į siurrealistinį jos paveikslų naratyvą. Išsiskiria J. Mykolaitytės tapyba ir savitu požiūriu į objektą bei jo interpretaciją. Dailininkės paveiksluose dominuoja siurrealistiškai perkurtas, intelektu ir intuicija pagrįstas literatūrinis pasakojimas, virstantis „kita realybe“, detalus piešinys, plonasluoksnė, tapymo maniera, monochrominis koloritas, kur svarbiau už spalvą yra šviesos ir šešėlių santykiai. Pagrindinis jos paveikslų „herojus“ – miestas. Tai akivaizdu. Tačiau tai fantastinis miestas, kuriame šmėkšteli ne tik gimtojo Vilniaus motyvai, bet ir praeitin nugrimzdę, išnykę statiniai, kurie virsta vizijomis, sapnais, regėjimais, svajonėmis. Ir kaskart šis „herojus“ naujai interpretuojamas, suteikiant jam asmeninių išgyvenimų atspalvių. Meistriškai tapoma tikrovė, sukeičiant daiktų ypatybes, realius vaizdus gretinant su iliuziniais pagimdo „kitą realybę“, kuri pagrįsta intelektu ir intuicija. Čia keistai susipina ir regimajame pasaulyje, ir ten – už jo ribų – egzistuojantys vaizdiniai (architektūra ir sapnai, tikri daiktai ir teatrališka misterija, apokalipsinės vizijos ir jaukūs interjero kampeliai). J.Mykolaitytės miestas greičiau primena Pompėjos griuvėsius ar laivų-vaiduoklių kapines: fantasmagoriški statiniai tąsūs, tarsi ištirpęs vaškas, o tarp jų įsiterpę netikėtų proporcijų peizažo ir natiurmorto elementai prilygsta architektūriniams motyvams. Drobėse tvyro postcivilizacinė nuojauta. Tačiau šie iliuzijų miesto vaidiniai nėra baugūs, o kažkodėl labai jaukūs ir gražūs, nes, ko gero, ir Paskutinio teismo diena bus įspūdingai graži… Pastaruoju metu J. Mykolaitytės tapyboje itin aktualus plokštumos ir erdvės santykis. Regis, dvimatėje drobėje dailininkei darosi pernelyg ankšta – nevengia „išeiti“ už paveikslo ribų, dėlioja kompozicijas iš keleto drobių ir pan. Keičiant paveikslo formatą, sukuriamas savarankis kinetinis tapybos objektas, kurio besikeičiantis vaizdas kaskart įgyja naujų interpretacijų. Vis dažniau jos drobėse randasi ir peizažo užuominų. Tačiau dailininkės „nekamuoja“ nostalgija lietuviškam kaimui, kas būdinga daugeliui lietuvių tapytojų. Gamtai, jos paslaptingam, o neretai ir baugiam grožiui tapytoja tikrai nėra abejinga, tačiau dailininkė netapo tradicinio peizažo, nesilaiko šio klasikinio žanro taisyklių. Ji ir vėl „sumaišo kortas“ – keičia daiktų, pastatų ir gamtovaizdžių proporcijas, planus, perspektyvas. Šia prasme, žanrų ir praeities stilių jungtys, jų citatos kaip būdingas postmodernizmo bruožas, J. Mykolaitytės kūrybai nėra svetima. Apskritai baroko ir manierizmo epochos užuominų dailininkės kūryboje yra ir daugiau – nefunkcionalios pastatų konstrukcijos, figūros ir vazos, puošiančios fontanus, banguojančios namų sienos, keisti paminklai aikštėse ir t.t. Šia, praeities kultūrų citavimo, prasme J.Mykolaitytė yra tipiška XX a. pabaigos menininkė, sąmoningai ar ne, tačiau paveiktą postmodernizmo principų. Ir nors postmodernizmo epocha dailėje tarsi baigėsi, tačiau, pasak Umberto Eco, „kiekvienas amžius turi savo postmodernizmą“.