Agnė Juškaitė, "Kasparas eina. Kasdieniai vaizdai". 2024 06 28-08 30
Kaina 1100 Eur. Dėl pirkimo teirautis.
Arifana, 2023-2024, drobė, aliejus, 100x145 cm
Agnė Juškaitė
Kaina 240 Eur. Dėl pirkimo teirautis.
Fotografuoja, 2023 drobė, aliejus, 40x60 cm
Agnė Juškaitė
Kaina 220 Eur. Dėl pirkimo teirautis.
Pirėnai. Piligrimai, 2017, drobė, aliejus, 35x50 cm
Agnė Juškaitė
Kelio akmenys, 2023, drobė, aliejus, 100x130 cm
Agnė Juškaitė
Kaina 1200 Eur. Dėl pirkimo teirautis.
Smėlio takelis palei skardį, 2024, drobė, aliejus, 100x145 cm
Agnė Juškaitė
Parduota.
Laivelis, 2023, drobė, aliejus, 45x35 cm
Agnė Juškaitė
Laukiantis bangos. Lisabona, 2024, drobė, aliejus, 40x50 cm
Agnė Juškaitė
Kaina 1000 Eur. Dėl pirkimo teirautis.
Sudegęs miškas, 2024, drobė, aliejus, 105x140 cm
Agnė Juškaitė
Tolyn, link iškyšulio. Šv. Vincento kelias, 2023, drobė, aliejus, 100x145 cm
Agnė Juškaitė
Kaina 1200 Eur. Dėl pirkimo teirautis.
Vingiais. Šv. Vincento kelias, 2024, drobė, aliejus, 100x140 cm
Agnė Juškaitė
Kaina 200 Eur. Dėl pirkimo teirautis.
Žolinės rytas. Lisabona, 2023, drobė, aliejus, 45x35 cm
Agnė Juškaitė
Parduota.
Baras, Barčelos. Portugalija, 2022, drobė, aliejus, 90x95 cm
Agnė Juškaitė
Kasparas eina
Vienas brangiausių prisiminimų – kartu su sūnumi nueitas prancūziškasis Šventojo Jokūbo kelias. Tuomet jam buvo penkiolika metų. Eidami diena iš dienos kitaip jautėme laiką, po truputį išmokome atpažinti Dievo siunčiamus ženklus, stebuklus. Žingsniuodami takais, plentu ar žvyrkeliais, lankydami mažas bažnytėles galėjome už tai dėkoti.
Grįžusi tapiau to kelio peizažus, bet trūko juose paties ėjimo. Ir mudviejų laiko kartu.
Ėjo metai. Pernai vasarą ir vėl išėjome. Keliauti tegalėjome tik keletą dienų. Pasirinkome (dėkoju draugei) nuostabų Rota Vicentina. Portugalijoje.
Rugpjūtis kaito. Keliauti tuo keliu rugpjūtį nepatartina. Net ant pleistrų dėžutės, pirktos Almogravėje, švietė užrašas „Baikim“.
Nebaigėme. Vienomis dienomis ėjome trumpai, kitomis - ilgai ir sunkiai. Kaip ir dera Šv. Vincento keliui. Šventojo, kurio kankinystė buvo ypač žiauri.
Pakrantės miesteliuose regėjome banglentininkus, - sportiškus, įdegusius, ilgais garbanotais plaukais. Mūvinčius palmių lapų raštais išmargintais šortais, pasipuošusius dramblio ilties pakabukais.
Klampodami smėliu vis iš jų pasišaipydavome.
Paskutinė diena buvo itin sunki. Nuėję veik penkiasdešimt kilometrų, žinodami, kad ir vėl teks nakvoti lauke, kad iki Vila do Bispo dar aštuoni kilometrai žingsniuoti plentu, o gelsva saulėlydžio spalva jau virsta oranžine, iš paskutiniųjų tramdėmės, kad nepratrūktume.
Netikėtai sustojo automobilis. Pravėręs dureles vairuotojas skubiai mojo kviesdamas mus.
Tai buvo banglentininkas – įdegęs tridešimtmetis, kurio šviesios garbanos siekė pečius. Kaip ir dera, mūvėjo palmių lapų raštais margintais šortais, krūtinę puošė pakabukas, vaizduojantis dramblio dantį ar iltį.
-Aš jus nuvešiu į Sagres, - ištarė švelniai.
-Ne, mums reikia į Vila do Bispo. Į Sagres privalome ateiti pėsčiomis. Turime pagerbti šventąjį Vincentą, kitaip mūsų kelias neteks prasmės.
-Aš pats iš Graikijos, - kalbėjo banglentininkas, – bet Portugalijoje daug geresnės bangos. Ir Sagres - mylimiausia mano vieta.
Mus išleido prie „Lidl“ parduotuvės, kad nusipirktume „ko nors“.
-Jūs neturite kur nakvoti, - sakė atsisveikindamas, - bet galite eiti link vandenyno. Ten ir ten (... ), vienoje vietoje, pamatysite banglentininkų autobusiuką. Puikūs žmonės. Priims.
-Mama, aš atsiprašau visų banglentininkų. Visų iki vieno. Ir gražūs tie jų pakabukai, šortai. Tegu tik čiuožia tomis bangomis.
Nakvoti likome Vila do Bispo. Košiami vėjo snūduriavome ties mediniu stalu, stovinčiu ant nežinia, kam skirtos pakilos , nežinia, dėl ko suformuotame kelių medžių parke.
Išėjome trečią nakties. Pasišviesdami telefonų žibintuvėliais (to išmokome pirmąjame mudviejų kelyje) ieškojome kelio ženklų.
Vėjas kaukė.
Pagaliau juoduojančioje plynėje pastebėjome medžių sambūrį. Trumpam jame prigulėme. Sulaukėme pusės penkių. Tuomet smėlėti, apsigaubę miegmaišiais, bet jau regėdami tikslą - švyturio šviesą, ėjome link jos. Vėjas kaukė ir ūžė. Bet, kažkur, ties horizontu, įsibrėžė balkšvas brūkšnys, - aušo.
Į iškyšulį, ties kuriuo buvo išplukdytas Šv. Vincento kūnas, atėjome saulei nužėrus bangas. Vėjas tebestūgavo. Paskubomis persižegnoję, paskubomis dėkodami už kelionę, o žvilgsniais jau ieškodami banglentininkų, traukėme į Sagres.
Atlikta.
Kasdieniai vaizdai ir žmonės, kuriuos teko regėti ar kelias akimirkas, ar kelis kartus, bet kiekvienas savo žvilgsniu, kūnu, laikysena pasakojo savąjį kelią, savo istoriją.
Agnė Juškaitė
2024 birželis.
